„Vilnietis“ ir „vilniukas“ tai – ne tas pats. Buvimas „vilniečiu“ liudija apie gimimo, registracijos, gyvenamąją, darbo vietą. „Vilniukas“ – tai sąvoka, kilusi iš abiejų tautų istorijos. Vilniukas – federacinės valstybės, sudarytos iš Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūdikis. Tai – žmogus, kurio protėviai išgyveno valstybės dalijimus, kovojo už ją sukilimuose, nesileido tramdomi I-ojo Pasaulinio karo realijų, ištvėrė dramatiškus II-ojo Pasaulinio karo metus ir kūrė Vilniaus krašte pasipriešinimo judėjimą. Tai – žmonės, kurie niekada nepasidavė rusifikacijai, germanizacijai ar sovietizacijai, ir, net išmėtyti po tolimiausius pasaulio kampelius, visada savo dvasia liko vilniukais.

Tikrasis vilniukas nebūtinai kilęs iš Vilniaus ar šiuo metu jame gyvenantis. Dažniausiai vilniuko šaknys yra Vilniaus krašte (tradiciškai, tai trikampis tarp Vilniaus, Šalčininkų ir Trakų) ir siekia keliolika kartų. Būti vilniuku – tai trėmimų ir repatriacijos bangų nušluoto, niūrų stalinizmo laikotarpį išgyvenusio žmogaus likimas. Būti vilniuku – tai sąmoningo tapatumo tautinei, religinei, istorinei, kultūrinei bendruomenei istorija.

Vilniukas – tai nepakartojamas charakteris, kuriame sumišę šiek tiek baltarusiško nuolankumo, žiupsnelis žydiško įžvalgumo ir potraukio filosofuoti, daug lietuviško santūrumo, prasiveržiančio rusiško valdingumo, perpinto lenkišku išdidumu ir bajoriška fantazija.

„Šiandien tikrųjų vilniukų nebėra...“, – kartais girdime iš žmonių, kurie, nors sieloje niekada Vilniaus krašto neapleido, kadaise buvo priversti jį palikti. Istorijos krumpliaratis žiauriai pervažiavo šią bendruomenę: buvo beveik visiškai išnaiktinti žydai, galybė Vilniaus krašto lenkų repatriavo (depatriavo), bėgdami nuo stalinistinių lagerių. Remiantis oficialiais duomenimis, vient tik pirmosios repatriacijos metu (1944–1946 m.) Lietuvą paliko daugiau kaip 170 tūkstančių vilniukų (pusė jų buvo sostinės gyventojai), beveik visa inteligentija.

Tie, kurie liko, tapo žiaurios stalinizmo politikos įkaitais. Masinės žemės ūkio kolektyvizacijos metu iš Vilniaus krašto į Sibirą buvo tremiami ištisi lenkų kaimai. Sovietų terorui kiek atslūgus tik 1953 metais, po Stalino mirties, buvo leista sugrįžti į senąsias gyvenamąsias vietas arba repatrijuoti į Lenkijos liaudies respubliką. Kiek vilniukų Vilniaus kraštą paliko šios antrosios persikėlimų bangos (1955–1959 m.) metu, tiksliai nežinoma.

Vilniaus krašte po repatriacijos liko tik apie 180 tūkstančių lenkų, buvusios bendruomenės likučiai.